Popieþiaus Benedikto XVI þinia 2010 m. gavënios proga

„Dievo teisumas pasireiðkë tikëjimu á Jëzø Kristø“ (plg. Rom 3, 21–22)

Brangûs broliai ir seserys!

Kasmet gavënios proga Baþnyèia kvieèia mus nuoðirdþiai perþiûrëti savo gyvenimà Evangelijos mokymo ðviesoje. Šiais metais norëèiau pasiûlyti ðiek tiek apmàstyti plaèià teisingumo temà, pradëdamas nuo ðventojo Pauliaus iðtaros: „Dievo teisumas pasireiðkë tikëjimu á Kristø“ (plg. Rom 3, 21–22).

Teisingumas: „atiduoti kitam tai, kas jam priklauso“

Pirmiausia norëèiau stabtelëti prie þodþio „teisingumas“ reikðmës. Bendrojoje vartosenoje ðis þodis, anot romënø III a. teisininko Ulpiano garsaus posakio, reiðkia „atiduoti kitam tai, kas jam priklauso“. Vis dëlto ðiuo klasikiniu apibrëþimu neávardijama, kas tiksliai „priklauso“ kiekvienam asmeniui. Tai, ko þmogui labiausiai reikia, ástatymu neámanoma laiduoti. Pilnatviðkam gyvenimui reikia kai ko asmeniðkesnio, to, kà galima gauti tik kaip dovanà: galëtume sakyti, kad þmogus gyvena meile, kurià suteikti gali tik Dievas, sukûræs þmogø pagal savo paveikslà ir panaðumà. Materialinës gërybës neabejotinai yra naudingos ir reikalingos – pats Jëzus rûpinosi gydyti ligonius, pamaitinti paskui já sekanèias minias ir tikrai smerkia abejingumà, dël kurio net ðiandien mirðta ðimtai milijonø stokodami maisto, vandens ir vaistø. Taèiau „paskirstomuoju“ teisingumu þmogui nesuteikiama visa tai, „kas jam priklauso“. Kaip þmogui reikia duonos, lygiai taip jam dar labiau reikia Dievo. Šventasis Augustinas atkreipia dëmesá: jei „teisingumas yra dorybë, suteikianti kiekvienam, kas jam priklauso… kur tada þmogaus teisingumas, kai jis pabëga nuo teisingojo Dievo?“ (De civitate Dei, XIX, 21).

Kas yra neteisingumo prieþastis?

Evangelistas Morkus perteikia ðiuos Jëzaus þodþius, pasakytus to meto debatø, kas ðvaru ir neðvaru, kontekste: „Nëra nieko, kas ið lauko áëjæs á þmogø, galëtø já sutepti. Þmogø sutepa vien tai, kas ið þmogaus iðeina… Þmogø suterðia vien tai, kas ið jo iðeina. Ið vidaus, ið þmoniø ðirdies, iðeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 14–15. 20–21). Fariziejø reakcijoje dar aiðkiau nei tiesioginiame klausime dël valgio galime aptikti nuolatinæ þmogaus pagundà blogio iðtakas perkelti iðorinei prieþasèiai. Tokia iðankstinë prielaida slypi daugelyje ðiuolaikiniø ideologijø: kadangi neteisingumas kyla „ið lauko“, norint, kad ásivieðpatautø teisingumas, uþtenka paðalinti iðorines prieþastis, neleidþianèias jo pasiekti. Tokia màstysena – áspëja Jëzus – naivi ir trumparegiðka. Neteisingumo, blogio vaisiaus, ðaknys nebûtinai vien iðoriðkos; jos glûdi þmogaus ðirdyje, kur aptinkamos slëpiningos bendradarbiavimo su blogiu sëklos. Psalmininkas karèiai pripaþásta: „Štai esu gimæs su kalte, ir mano motina mane pradëjo su nuodëme“ (Ps 51, 7). Taip, þmogø susilpnina gili þaizda, menkinanti jo gebëjimà uþmegzti bendrystæ su kitu. Ið prigimties atviras laisvam dalijimuisi bendryste, jis atranda savyje stebinanèià traukos jëgà, verèianèià græþtis á save, iðkelti save virð kitø ir prieðprieðinti kitiems: tai – egoizmas, pirmosios nuodëmës padarinys. Adomas ir Ieva, suvilioti Šëtono melo, nuskynë slëpiningà vaisiø ir taip sulauþë Dievo ásakymà, pasitikëjimo Meile logikà pakeisdami átarumo bei konkuravimo logika, gavimo ir pasitikinèio laukimo ið Kito logikà paversdami nekantraus griebimo ir tenkinimosi vien savo jëgomis logika (plg. Pr 3, 1–6), dël to jie patyrë nerimà ir netikrumà. Kaip þmogui iðsilaisvinti ið ðio savanaudiðko polinkio ir atsiverti meilei?

Teisingumas ir „sedaqah“

Izraelio iðminties ðerdyje aptinkame tvirtà tikëjimo á Dievà, pakelianèio „silpnà þmogø ið dulkiø“ (Ps 113, 7), ir teisingumo artimo atþvilgiu ryðá. Tai gerai iðreiðkia hebrajiðkas þodis sedaqah, þymintis teisingumo dorybæ. Sedaqah ið tiesø reiðkia visiðkà Izraelio Dievo valios priëmimà ir teisingumà artimo (plg. Ið 20, 12–17), pirmiausia vargðo, ateivio, naðlaièio ir naðlës (plg. Ást 10, 18–19), atþvilgiu. Šios dvi reikðmës viena su kita susijusios, nes izraelitui paremti vargðà yra ne kas kita, kaip gràþinti Dievui tai, kà Dievas jam paèiam yra padaræs, – iðgelbëjæs savo tautà ið vargo. Neatsitiktinai Ástatymo plokðtelës Mozei ant Sinajaus kalno buvo dovanotos perkirtus Raudonàjà jûrà. Ástatymo klausymasis suponuoja tikëjimà á Dievà, kuris iðgirdo jø ðauksmus ir nuþengë „iðgelbëti ið egiptieèiø rankø“ (plg. Ið 3, 8). Dievas dëmesingas vargðø ðauksmams, taèiau uþ tai praðo ir pats bûti iðgirstas: praðo teisingumo vargðui (plg. Sir 4, 4–5), ateiviui (plg. Ið 22, 20), vergui (plg. Ást 15, 12–18). Tad, norint gyventi teisingumu, bûtina atsisakyti pasitenkinimo vien savimi iliuzijos, gilaus uþsisklendimo, kuris yra tikroji neteisingumo versmë. Kitaip tariant, bûtinas dar gilesnis „iðëjimas“, negu Dievo ávykdytas su Moze, ðirdies iðlaisvinimas, kurá ágyvendinti Ástatymo raidë bejëgë. Tad ar þmogus gali tikëtis teisingumo?

Kristus – Dievo teisingumas

Geroji Naujiena visapusiðkai atsiliepia á þmogiðkàjá teisingumo troðkimà. Apaðtalas ðventasis Paulius Laiðke romieèiams pabrëþia: „Bet dabar be ástatymo pasireiðkë Dievo teisumas… Tai Dievo teisumas, tikëjimu á Kristø duodamas visiems tikintiesiems. Nëra jokio skirtumo, nes visi yra nusidëjæ ir stokoja Dievo garbës, o nuteisinami dovanai jo malone dël Kristaus Jëzaus atpirkimo. Dievas já paskyrë permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikianèia per tikëjimà“ (3, 21–25).

Kas gi tada yra Kristaus teisingumas? Pirmiausia tai ið malonës kylantis teisingumas, kai save ir kitus taiso, gydo ne pats þmogus. Tai, kad „permaldavimas“ kyla ið Kristaus „kraujo“, reiðkia, jog þmogø ið jo kalèiø naðtos iðlaisvina ne þmogaus aukos, bet Dievo meilës aktas, kuris yra begalinis, iki pat þmogui numatyto prakeiksmo prisiëmimo, kad ðis mainais gautø „palaiminimà“, priklausantá Dievui (plg. Gal 3, 13–14). Bet tai iðkart kelia prieðtarà: koks tai teisingumas, kai teisus þmogus mirðta uþ kaltàjá, o kaltasis mainais gauna palaiminimà, priklausantá teisiajam? Ar tai nereiðkia, jog kiekvienas gauna prieðinga tam, „kas jam priklauso“? Ið tikrøjø èia mes atrandame dieviðkàjá teisingumà, smarkiai besiskiriantá nuo jo þmogiðkojo atitikmens. Dievas iðpirko mus savo Sûnaus kaina, tikrai besaike kaina. Kryþiaus teisingumo akivaizdoje þmogus gali maiðtauti: tai parodo, kad þmogui savæs neuþtenka, jam iki galo save ágyvendinti reikia Kito. Atsiversti á Kristø, átikëti Evangelija galiausiai reiðkia atsisakyti pasitenkinimo savimi iliuzijos, kad atrastum ir pripaþintum poreiká – kitø ir Dievo poreiká, Dievo atleidimo bei draugystës poreiká.

Tada tampa aiðku, jog tikëjimas visiðkai nëra koks nors prigimtinis, lengvas ir akivaizdus dalykas: norint pripaþinti, jog man reikia Kito, kuris iðlaisvintø mane ið to, „kas mano“, ir neuþtarnautai dovanotø tai, „kas jo“, bûtina nusiþeminti. Tai vyksta pirmiausia priimant Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus. Veikiami Kristaus, galime áþengti á „didþiausià“ teisingumà, kuris yra meilës teisingumas (plg. Rom 13, 8–10), teisingumà, kai kiekvienas visada pripaþásta esàs labiau skolininkas negu kreditorius, nes yra gavæs daugiau, negu kada nors bûtø galëjæs tikëtis.

Sustiprintas tokios patirties, krikðèionis kvieèiamas prisidëti prie statydinimo teisingø visuomeniø, kur visi gaus tai, kas bûtina þmogaus kilnumo vertam gyvenimui, ir kur teisingumà gaivins meilë.

Brangûs broliai ir seserys, gavënià vainikuoja Velykø tridienis, jo metu ðiais metais taip pat ðvæsime dieviðkàjá teisingumà, kuris yra meilës, dovanojimo, iðganymo pilnatvë. Šis atgailos laikas kiekvienam krikðèioniui tebûna tikro atsivertimo ir visoká teisingumà ágyvendinti atëjusio Kristaus slëpinio brandaus paþinimo metas. Tai linkëdamas nuoðirdþiai visiems teikiu savo apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Vatikanas, 2009 m. spalio 30 d.

Benedictus PP XVI

„Baþnyèios þinios“, 2010 m. Nr. 3